klapt.

Aš eilinį kartą pamiršau, ką noriu pasakyti.

Stotelėje stovi vis tie patys žmonės. Paskaitos vyksta vis taip pat. Laboratoriniai tuo labiau.
Mano galvoje visiškas chaosas. Tarpais matau tai, ko nėra. Arba nesuprantu paprasčiausių dalykų.
Žinai, smagūs tie pasakymai, kad laisvalaikiu skraidau, vaikštau vandens paviršiumi ir kramsnoju debesis.
Tu įsijungi į tą žaidimą, nors galbūt paslapčia juokiesi. Ir man tai visiškai nerūpi.
Aš užmiršau, ką reiškia jausti.
Taip. Aš sakau taip.
Vis dažniau ir dažniau.
Žaiskim šį
žaidimą
iki galo.

Ir tik vienas dalykas verčia paslapčia nubraukt ašarą, giliai įkvėpt
ir spardyt sau į šikną (taip, aš tai sugebu) ir įsakinėt "tikėk, tikėk".

Maži norai.
O naktimis taip ramu.
Ramu..
ramu ramu.